„Marijai, Taikos Karalienei, kurią šiandien kontempliuojame dangaus garbėje, norėčiau dar kartą pavesti sielvartą ir skausmą žmonių, kurie daugelyje pasaulio kraštų kenčia dėl stichinių nelaimių, socialinės įtampos ir konfliktų“, - sakė popiežius Pranciškus antradienio, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės vidudienį. „Mūsų dangiškoj Motina visiems teišmeldžia paguodą ir ramią, taikią ateitį“.
Šį kartą, ne itin gausūs maldininkai buvo susirinkę į šv. Petro aikštę kartu su popiežiumi kalbėti tradicinės šventadienio vidudienio maldos. Kaip paprastai, šia proga sakytoje kalboje popiežius komentavo šiandien Bažnyčios švenčiamos iškilmės Evangeliją.
Šiandien, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės dieną, Evangelija kalba apie Nazareto mergaitę, kuri po Angelo apreiškimo, skubiai išvyksta pas savo giminaitę Elzbietą, kad padėtų jai paskutiniais netikėtai sulaukto nėštumo mėnesiais. Atėjusi pas giminaitę, iš jos lūpų Marija išgrista žodžius, kuriuos kartojame „Sveika, Marija“ maldoje: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (Lk 1,42). Iš tiesų, didžiausia dovana, kurią Marija atneša Elzbietai – ir visam pasauliui – yra joje gyvenantis Jėzus. Jis gyvena ne tik jos tikėjime ir laukime, kaip daugelio kitų Senojo Testamento moterų atvejais, bet iš Marijos jis priėmė žmogaus kūną savajai išganymo misijai.
Elzbietos ir jos vyro Zacharijo namuose, kuriuose viešpatavo liūdesys, dėl to, kad jie neturėjo vaikų, dabar pilna džiaugsmo dėl gimsiančio kūdikio. Tas laukiamas kūdikis taps didžiuoju Jonu Krikštytoju, Mesijo pirmtaku. Marijai atėjus, liejasi širdyse netelpantis džiaugsmas, nes neregimas, bet tikras Jėzaus buvimas viską pripildo prasmės: pripildo viską – gyvenimą, šeimą, tautos išgelbėjimo laukimą. Tą džiaugsmą išreiškia ir Marija žodžiais savo maldos, užrašytos evangelisto Luko, vadinamos pirmuoju jos lotyniško teksto žodžiu „Magnificat“. Tai šlovinimo giesmė Dievui, kuris nuveikia didžių dalykų per nuolankius žmones, nežinomus pasauliui, kaip Marija, kaip jos vyras Juozapas, kaip ir vieta, kurioje jie gyvena, Nazaretas.
Dievas nuveikia didžių dalykų per nuolankius žmones, - pakartojo popiežius. Viešpats nuveikia didžių dalykų per nuolankiuosius, nes nuolankumas, tai tarsi išlaisvinta vieta Dievui. Nuolankusis yra stiprus ne dėl to, kad jis galingas, bet dėl to, kad nuolankus. Štai kur glūdi nuolankumo jėga. Norėčiau paklausti jus, taip pat ir save, - pridūrė popiežius. Neatsakykite garsiai – kiekvienas sau teatsako širdyje – „kaip man sekasi būti nuolankiam?“
Magnificat giesmė šlovina gailestingą ir ištikimą Dievą, kuris per mažutėlius ir vargšus vykdo savąjį išganymo planą. Jie tiki juo, pasitiki jo žodžiu, kaip Marija. Štai dėl ko Elzbieta sušuko: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1,45). Jėzaus atėjimas Marijoje atnešė į tuos namus ne tik džiaugsmo ir bendrystės jausmą, bet taip pat tikėjimą, kuris ugdo viltį, įkvepia maldai ir šlovinimui.
Norėtume, - sakė popiežius Pranciškus, - kad taip būtų ir mūsų namuose. Švęsdami į dangų paimtosios Mergelės Marijos iškilmę, norėtume, kad jinai atneštų mums, mūsų šeimoms, mūsų bendruomenėms, tą didžiulę dovaną, tą vienintelę malonę, kurios turime prašyti labiau už visa kita ko trokšta mūsų širdis – Jėzaus Kristaus malonę!
Atnešdama Jėzų, Švenčiausioji Mergelė mums atneša naują džiaugsmą, kupiną prasmės; atneša mums sugebėjimą su tikėjimu įveikti sunkias ir skausmingas gyvenimo akimirkas; atneša mums sugebėjimą būti gailestingais, atleisti, vieni kitus suprasti ir palaikyti.
Marija mums yra dorybių ir tikėjimo pavyzdys. Šiandien kontempliuodami ją paimtą į dangų, pasiekusią galutinį žemiškos kelionės tikslą, esame jai dėkingi, kad pirma mūsų eina gyvenimo ir tikėjimo keliu. Ji mus tegloboja ir tepalaiko, kad ir mūsų tikėjimas būtų tvirtas, kupinas džiaugsmo ir gailestingumo; tepadeda ji mums siekti šventumo ir susitikti su ja danguje. (Vatikano radijas)
